Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English, Deutsch ir Slovenčina.

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English ir Slovenčina.

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English, Deutsch ir Slovenčina.

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English, Deutsch ir Slovenčina.

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English.

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English, Deutsch ir Slovenčina.

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English.

Mes įžengiame į dar vieną Gavėnios laikotarpį. Pelenų trečiadienis yra gavėnios pradžia. Jis kviečia mus į drastišką atgailą ir atsivertimą. Tai yra metas savęs ištyrimui ir atgailai ruošiantis Velykoms. Įprastai daugelis krikščionių rimtai pradeda gavėnios laikotarpį, patvirtindami tai pelenais pasibarstydami galvas, dalyvaudami Šventosiose Mišiose; pasninko laikymasis, susilaikymas nuo mėsos su atgailaujančia dvasia už savo nuodėmes ir nusižengimus .

Pasninkas ir susilaikymas, kurie ugdo susivaldymą ir savęs atsižadėjimą yra geri dvasiniai pratimai atsiteisti už mūsų nuodėmes ir mūsų dvasiniam atsinaujinimui; tai didina mūsų visišką priklausomybę nuo Dievo meilės ir gailestingumo. Kaip popiežius Leonas I pabrėžė penktame amžiuje: „pasninko tikslas yra puoselėti tyrą, šventą ir dvasinį aktyvumą. Tai yra susivienijimo veiksmas, kuris sujungia mus su Kristumi ir savęs dovanojimo veiksmas sekant Jo visišku savęs paaukojimu.“

Pirmasis aiškus pelenų trečiadienio paminėjimas yra apie 960 – uosius. Jis vadinamas Pelenų trečiadieniu, dėl labai reikšmingo Apeigų paženklinant mūsų kaktas pelenais. Naudojami pelenai dažniausiai yra gaunami iš pernykščių metų verbų. Ši tradicija prasidėjo 12 – ame amžiuje. Ženklinimas kaktos kryžiumi buvo dvasinio ženklo ar anspaudo imitavimas, kuris žymi Krikštą, reiškiantį išlaisvinimą iš nuodėmės ir velnio vergijos ir tapimą teisumo tarnu Kristuje. (Plg. Rom 6, 3). Liturgijoje po Liturginės maldos Prieš panaudojant pelenus , jie yra pašventinami apšlakstant švęstu vandeniu.

Ką reiškia kaktos paženklinimas pelenais? Po pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos -nuopuolio Dievas tarė Adomui: „savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3,19).  Tai yra priminimas apie mūsų gyvenimo trapumą, atpažinimas, kad mūsų gyvenimas čia nėra ilgalaikis, kadangi mes visi esame pakeliui į amžinąją buveinę danguje (Fil 3,20). Tai žinant, šioje gyvenimo kelionėje mes turime vertai gyventi, kad pasiektume amžinąjį tikslą, nes „į Dievo karalystę niekada nepateks, kas netyra“ (Apr 21,27).

Pažvelkime į keletą biblinių nuorodų, kurios nurodo pelenų naudojimą, kaip nusidėjėlio priemonę išreiškiančią širdgėlą dėl nuodėmių.

Juditos knygoje aprašyti atvejai, kur pelenai buvo beriami ant jų galvų, kaip jų atgailos ženklas, maldaujant Viešpaties gailestingumo: „Visi izraeliečiai, – Jeruzalėje gyvenantys vyrai, moterys ir vaikai, – gulėjo kniūbsčia prieš Šventyklą, pelenų pribertomis galvomis, rodydami Viešpačiui savo ašutinę“ (Jdt 4, 11-15; 9, 1).

Judo vadovavimo metu, izraelitai ruošėsi mūšiui prieš karalių Antiochą tam, kad atkurtų Judėją iš griuvėsių ir kad kovotų dėl Šventyklos. Jie susirinko melstis kartu ir melsti Dievą gailestingumo ir užuojautos. „Tą dieną jie pasninkavo ir vilkėjo ašutinę, pasibarstę galvas pelenais ir persiplėšę savo drabužius“ (1 Mak 3, 47; 4, 39).

Per pranašą Jeremiją Dievas kalbėjo savo tautai: „Ai, mano tautos dukra, vilkis ašutinę, voliokis pelenuose, gedėk kaip vienatinio sūnaus, liek gailias ašaras“ (Jer 6, 26). Kai Danielius maldavo Viešpaties gailestingumo Dievo tautos vardu, jis atsigręžė veidu į Dievą ieškoti atsakymo, melstis ir maldauti pasninku, ašutine ir pelenais“ (Dan 9, 3).

Nors pradžioje pranašas Jona maištavo prieš Dievo planą, vėliau pakluso Dievo įsakymui ir skelbė Ninevės mieste, ragindamas žmones atgailauti, kad šie išvengtų teisingos Dievo bausmės už jų nuodėmingą gyvenimą. „Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli ir maži, apsivilko ašutine. Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo savo sosto, nusivilko drabužius, apsidengė ašutine ir sėdosi į pelenus“ (Jon 3, 5-6).

Taip pat matome Jėzų kalbant apie ašutinės ir pelenų naudojimą kaip atgailos ženklus: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailavę su ašutine bei pelenuose“ (Mt 11, 21; Lk 10, 13).

Pačią pirmąją gavėnios dieną, Bažnyčia per Liturgiją ragina tikinčiuosius atsisakyti nuodėmės, atgailauti ir atsiteisti. Kvietimas atsiversti, nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Jėzų aidi Pelenų trečiadienio liturgijoje.

Pirmajame skaitinyje pranašas Joelis skelbia asmeninį ir bendruomeninį atsivertimą. „Tedreba visi krašto gyventojai, nes Viešpaties diena ateina, ji jau arti. Diena tamsos ir niūrumo…“ (Jl 2, 2). Vietoj to, kad būtume panikos ištikti, girdėdami ir skaitydami apie paskutiniąsias dienas, atsiliepkime į kvietimą atgailauti ir keisti savo kelius. Motina Bažnyčia kviečia savo tikinčiuosius metai iš metų „grįžti pas Viešpatį pasninkaujant, raudojant ir apgailestaujant“ .Ji taip pat mums primena, kad mūsų Dievas yra „maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti.“ Gailestinga Viešpats siūlo mums šį šventą Gavėnios laikotarpį sugrįžti pas jį „persiplėšus sau širdis, o ne drabužius“ (Jl 2, 13).

Antrajame skaitinyje šv. Paulius mus prašo „susitaikyti su Dievu. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Kaip prieš kelis metus popiežius Benediktas XVI kalbėjo tikintiesiems per Pelenų trečiadienio liturgiją: „40 dienų ruošiantis Velykoms yra palankus malonės metas“. Griežtas kreipimasis, beriant pelenus liturgijoje išreikšta dviem formulėmis: „Nusigręžkite nuo nuodėmės ir tikėkite evangelija“; „atsimink žmogau, jog dulkė esi ir į dulkę sugrįši“. Atgailauti ir atsiversti reiškia pakeisti kryptį gyvenimo kelionėje. Atsivertimas reiškia plaukimas prieš srovę, kur „srovė“ yra paviršutiniškas gyvenimo būdas, nepastovus ir klaidingas, kuris dažnai padaro mus piktojo vergais, ar bet kuriuo atveju moralinio vidutiniškumo kaliniais. Su atsivertimu iš kitos pusės mes ieškome aukštų krikščioniško gyvenimo standartų, mes patikime save gyvai ir asmeninei Evangelijai, kuri yra Jėzus Kritus. Jis yra mūsų galutinis tikslas ir gili atsivertimo reikšmė. Jis yra kelias, kuriuo esame kviečiami eiti per savo gyvenimą…“

Evangelija mums meta iššūkį išeiti iš mūsų savanaudiškumo ir egoistiško gyvenimo ir tiesti ranką skurstantiems ir nelaimingiesiems. Visa, kuo mes mėgaujamės gyvenime yra Dievo dovana. Kaip sako šv. Paulius: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1Kor 4, 7). Per pranašą Izaiją Dievas kalbėjo: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius… Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ar benamį, aprengti, ką pamačius nuogą …Tada tarsi aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta… paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje…“ (Iz 58, 6…).

Gavėnia yra ypatingas malonės, atsivertimo ir dvasinio augimo metas. Svarbu gavėnią pradėti Pelenų trečiadieniu. Apeigų metu barstant pelenus ant galvos, mes pripažįstame, jog esame nusidėjėliai, kuriems reikalingas atgailavimas ir atsinaujinimas. Kaip pranašas Jona, kuris priešinosi Dievo kvietimui ir ėjo savo keliu, mes taip pat dažnai maištaujame prieš Dievo planą.. Mylintis Dievas teikia mums galimybę suvokti savo klaidas. Bet mes turime atsiliepti į Dievo kvietimą atsiversti.

1979 m. savo Gavėnios žinioje šv. Jonas Paulius II kalbėjo: „Atgaila nėra vien tik pastanga, svoris, bet taip pat ir džiaugsmas. Kartais tai būna didis žmogiškos dvasios džiaugsmas, malonumas, kurio negali suteikti kiti šaltiniai. Šiuolaikinis žmogus atrodo iš dalies praradęs šio džiaugsmo skonį. Jis taip pat yra praradęs tą gilų suvokimą dvasinių pastangų, kurios padaro įmanoma atrasti save visiškoje tiesoje savo vidinėje būtyje. Mūsų civilizacija, ypač Vakarų, artimai susijungusi su mokslo ir technologijų vystymu, pagauna miglotą suvokimą apie intelektualines ir fizines pastangas. Bet ji yra praradusi dvasios pastangų suvokimą, vaisius, iš kurių matomas vidinis aš. Visas gavėnios laikotarpis, kadangi tai yra pasiruošimas Velykoms, yra sistematinis kvietimas į šį džiaugsmą, kuris ateina iš savęs atradimo iš naujo pastangų. Tegul niekas nebijo imtis šių pastangų“.

Taip pat Dievas kalba apie ‚džiaugsmingą pasninką pranašui Zacharijui. „Kelių mėnesių pasninkas pavirs džiaugsmu bei linksmybe ir malonia švente Judo namams. Branginkite tiesą ir taiką!“( Zch 8, 19).

Vienam iš Cherubimų Viešpats sako: „Pereik per miestą, per Jeruzalę, pažymėk ženklu ‚Tas kaktas tų, kurie dūsauja ir dejuoja dėl dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, jame daromų“ (Ez 9, 4).

Kiekvienas amžius turi savo bjaurasčių. Kontraceptikų vartojimas, abortų padaugėjimas, homoseksualumo legalizavimas ir gėjų santuokos, laisvas seksas (gyvenant kartu nesusituokus), skyrybos, tikėjimo praradimas ir satanizmas, ir visi skandalai Bažnyčioje yra keletas iš moderniųjų laikų bjaurasčių. Įžengdami į šį iškilmingą gavėnios laikotarpį, suvokime „dūsavimo ir dejavimo“ poreikį dėl šių dalykų. Pasinaudokime Dievo suteikta galimybe maldauti Viešpaties gailestingumo sau ir visai žmonijai.

Melskimės į Šventąją Dvasią, kad Ji atvertų mūsų ausis ir širdis Dievo žodžiui. Kaip nineviečiai atsiliepkime tikra atgaila, iš savo klaidingų kelių ir nusistatymu atsiversti ir sekti Dievo keliais. Štai toks yra Pelenų trečiadienio reikšmigumas.

Fr. JMK, Mary Pereira

„Sustabdykite žiaurumus, skatinkite žmogiškumą“. Toks plakatas ant sienos šįryt patraukė mano dėmesį pakeliui į Bažnyčią. Žiaurumas pažymi nepaprastai blogą arba žiaurų veiksmą įtraukiant fizinę prievartą ar sužeidimą (trumpas Oksfordo Žodynas). Diena iš dienos mes matome, kad visame pasaulyje žiaurumas auga. Tai prieštarauja Dievo planui mums. Mūsų mylinčio Dievo plane, daryti gera, turėtų būti mūsų gyvenimo stilius. „Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2,10). Dievas nori, kad mes būtume draugystėje su Juo ir mylinčiame santykyje vienas su kitu. Nuo pat mūsų pirmųjų tėvų nepaklusnumo, blogis pasaulyje auga. Šis augantis blogis pasaulyje liūdina mūsų Kūrėjo Dievo širdį, kuris yra mus mylintis Tėvas. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į piktą. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį“ (Pr 6,5-6)

Kai pirminis Dievo planas suardytas, Dievas iš Savo meilės ir gailestingumo pažadėjo atsiųsti Išganytoją atpirkti žmoniją iš jos nedorumo. Jis atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kaip Įsikūnijusį Žodį. „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14), kad padarytų mus dieviškais. Kai žmogus nemokantis plaukti įkrentą į vandenyną, jis negali pats savęs išsigelbėti. Dievas žinojo, kad mes patys negalime savęs išsigelbėti iš mūsų nedorumo. Jei tai būtų buvusi ekonominė gerovė, kuri būtų atpirkusi žmoniją, tai Dievas būtų atsiuntęs ekonomistą; jei tai būtų geras valdymas, kuris suteiktų žmonijai sėkmę ir gerovę, tai Dievas būtų atsiuntęs politiką. Ne, Dievas savo Išmintimi žinojo, kad žmonijai reikia laisvės ir išgelbėjimas iš nuodėmės ir nedorumo pančių, todėl Jis atsiuntė Savo Sūnų kaip visos žmonijos Išganytoją.

Praeitą mėnesį perskaičiau reklamą priešais prekybos centrą „Štai jums visiems geroji naujiena. 30% nuolaida visoms elektronikos priemonėms. Šis pasiūlymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.“ Tai privertė mane apmąstyti angelų paskelbtą gerąją naujieną Jėzaus Kristaus gimimo metu. Angelas tarė piemenims: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11), Ši geroji naujiena yra visoms tautoms, visiems laikams. Kai Jėzus buvo atneštas į šventyklą aukojimui, Simeonas paėmė jį į savo rankas ir šlovino Dievą, sakydamas: „Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą , kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2,28-32).

Jėzus atėjo parodyti mums Dievo Tėvo meilės, išmokyti mus gėrio kelių, duoti mums apstaus gyvenimo, kad per savo mirtį ant Kryžiaus išgelbėtų pasaulį nuo nedorumo. „Tu atpirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Apr 5,9). Jėzus neatėjo tam, kad įkurtų religiją ar sektą. Jis atėjo, kad sutaikinti nuodėmingą ir nedorą žmoniją su Dievu Tėvu. Žmogiškas nedorumas – mintyse, žodžiuose ir poelgiuose – be ramybės, vien tik sužlugdys mus. Paskelbdamas gerąją naujieną paprastiems piemenims angelas šlovino Dievą giedodamas: „Garbė Dievui aukštybėse, ramybė žemėje geros valios žmonėms“ (Lk 2,14).

Šiame amžiuje, kai daugelio žmonių gyvenimuose stokojama ramybės, ši angelo žinia turėtų priversti mus susimąstyti, kodėl mes atimame iš savęs šią Dievo dovaną. Ar taip yra todėl, kad mes neturime geros valios mylėti Dievą ir savo artimą? Savo gyvenimais mes teikiame šlovę Dievui, kai sugebame atleisti, pakęsti, pateisinti kitų klaidas ir būti geraširdžiais. Dievas palaimins mus savo ramybe, kai mes būsime pasirengę dalintis savo laiku, talentais ir turtais su nepasiturinčiais. Tik tada kai turėsime šią gerą valią, mes galėsime atrasti malonę Dievo akivaizdoje. Ir neįkainuojamas atlygis už mūsų gerą valią yra Viešpaties ramybė. Jėzus yra pasakęs: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi“ (Jn 14,27).

Asmuo patiriantis šią Kristaus ramybės dovaną negali būti brutalus ar smurtaujantis. Jo gyvenimas bus toks permatomas, kad atspindėtų užuojautą, atleidimą ir švelnią jo Mokytojo, Jėzaus Kristaus, meilę. Jei tik žmonija priimtų Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir sektų Jo keliais, tai nebeliktų smurto, išnaudojimo ir kitų žiaurumų. Jėzus atėjo išmokyti mus būti tolerantiškais, atleidžiančiais ir už blogą atsimokantiems gerumu – ne tik per Jo mokymą, bet ir per Jo gyvenimą ir mirtį. Ant kryžiaus Jis atleido vagiui ir visiems, kurie šaipėsi, išjuokė, išdavė, išsižadėjo, plakė, vainikavo erškėčiais ir nukryžiavo Jį. Jis meldėsi už juos visus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.“ Kai kuriose tradicijose, net Romėnų šimtininkas Lionginas, kuris pervėrė Jėzaus širdį buvo išgydytas nuo vienos akies aklumo, kai tik kraujo lašas iš Jėzaus šono užtiško ant jo akių! Taip, Jėzus darė vien tik gera iki pat paskutinės savo žemiškojo gyvenimo akimirkos. Netgi po prisikėlimo, Jis surinko visus sužlugdytus apaštalus kartu ir įgalino juos Šventąja Dvasia tęsti šią misiją. Jame nebuvo nei pykčio nei apmaudo, bet tik meilė ir užuojauta. Netgi dabar, po Jo įžengimo į dangų, sėdint Dievo Tėvo dešinėje, Jis ir toliau daro gera visai žmonijai. Mums tik tereikia atsigręžti į jį, priimti Jį kaip savo Išganytoją; atiduoti savo gyvenimus Jo Karališkai valiai, paklusti tam, ką Jis liepia.

Taip, nepakanka pasakyti, kad mes esame Krikščionys. Kristaus nuostata turėtų būti mūsų. Šv. Paulius sakė laiške Filipiečiams ragina: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2,5). Tiktai tai padės mums sunaikinti visus žiaurumus mūsų gyvenimuose ir atstatyti mumyse kilnią žmonijos prigimtį, kuri buvo pradinis Dievo kūrinijos planas. „Kas tvirtina esąs Jėzuje, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jėzus vaikščiojo“ (1Jn 2,6)

Mes jau tris savaites esame Naujuosiuose 2012-uose Metuose. 2011-ųjų pabaigoje mes paminėjome ir šventėme didįjį Jėzaus Kristaus gimimo įvykį. Galbūt mes apmąstėme Kalėdų paslaptį, visiškas Išganytojo gimimo paprastumas prakartėlėje, apsuptas Motinos Marijos ir Juozapo¸ visiškas atvirumas piemenims, kurie klausė angelo gerosios naujienos, perdėta trijų išmintingų karalių viltis, Išminčių, kurie buvo vedami žvaigždės į Betliejų. Kai Išminčiams buvo liepta grįžti kitu keliu po susitikimo su Jėzumi, taip ir mes imkimės naujo posūkio šiais Naujaisiais 2012 Metais. Kaip ragina Šv. Paulius: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4,31-32). Tad ‚apsivilkime Viešpačiu Jėzumi Kristumi‘ (Rom 13, 14). Ir vien tik tai sustabdys žiaurumus ir skatins žmogiškumą‘ ir tai iš tiesų padarys mus tikrais žmonėmis!

Mary Pereira

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik English, Deutsch ir Slovenčina.