Neseniai vienas iš mano draugų dalijosi su manimi savo nerimu dėl darbo. Jis pasakė savo mamai: „Mama, nenustebk, jei ateinančią savaitę aš neteksiu darbo“. Darbas individualioje įmonėje – tokia yra daugelio jaunuolių padėtis. Sielvartas, nusivylimas, beviltiškumas yra šio amžiaus skiriamasis ženklas.
Mes matome daugybę žmonių aplink mus (kartais ir mes patys), išgyvenančius tokią patirtį. Neseniai šventėme mūsų Viešpaties atėjimą į mūsų žmoniją; pati žinia paskelbiant Jo gimimą – „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“ (Lk 2,14). Jėzus pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn10,10). Savo viešos tarnystės pabaigoje Jis pasakė savo mokiniams: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis; tai yra mano dovana jums“ (Jn 14,27).
Kristus Gelbėtojąs – El Greco (WGoA)
Ar Jėzus davė tuščią pažadą? Ne, – „Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame „taip“ (2 Kor 1,20), „Dievo žodis negrįš pas Jį neišsipildęs“ (plg. Iz 55,10-11). Tad kodėl mes negalime patirti tos ramybės, kurią Jis mums pažadėjo?
Mūsų Dievas atvedė mus į gražią amžiną sandoros bendrystę su Savimi. Per Baruchą Viešpats kalbėjo savo žmonėms: „Jei būtumei ėjęs Dievo keliu, gyventumei ramybėje per amžius“ (Bar 3,13; taip pat Iz 48,18; Ps 85,8). „Teisumo vaisius – ramybė“ (Iz 32,17). „Teisieji pasiekia ramybę“ (Iz 57,2). „Ramybės kelio jie nepažino, nėra teisingumo jų takuose“ (Iz 59,8). „Taikykis su Dievu ir būk ramus; taigi sulauksi gero“ (Job 22,21).
Kodėl taip yra, kad modernaus žmogaus gyvenimas yra netekęs ramybės. Mes galime turėti viską mūsų malonumui šiame pasaulyje, bet širdies gilumoje jaučiame tuštumą. Net mažiausia problema atima iš mūsų ramybę ir džiaugsmą. Taip yra todėl, kad mes nebeturime vietos Dievui ir Jo žodžiui mūsų gyvenimuose; nebeturime tikėjimo Dievu, kurio rankose mūsų gyvenimai yra saugūs. Mes išpažįstame tikį Dievą, bet nenorime, kad Dievas perimtų mūsų gyvenimų kontrolę. Mes nenorime eiti Jo keliais. Kaip skaitome Jobo knygoje, „Dievui jie sako: ‚Atstok nuo mūsų! Mes nenorime tavo kelių pažinti“ (Job 21,14).
Per šv. Paulių Šventoji Dvasia mums sako: „Mes visi turime Pažinimą“(1Kor 8,1). Šiandien milžiniškos žinios, netgi ir vaikų, mus stebina! Bet pamiršdami ‚išminties ir žinojimo lobyną‘ (Kol 2,3), būtent Dievą, esame linkę ‚apie save gerai‘ mąstyti ir gyventi nepriklausydami nuo Jo. Dievo žodis mums sako, kad mes galime eiti tamsos slėniu (Ps 23,4), su gyvenimo abejonėmis; galime eiti per potvynį ir ugnį (Iz 43,2), kentėjimo situacijose; galime patirti atstūmimą, pašaipas ir persekiojimą (Mk 10,39); ir vis dėlto Jis užtikrina mums ramybę! Ar tai nėra paradoksas? Ne, jei tik mes sudėsime savo gyvenimus į Jo rankas ir gyvensime pagarbioje Jo baimėje bei vaikščiosime Jo keliais. Jis gėrėsis mumis ir palaimins mus Savo ramybe, kai eisime per abejones ir įvairias gyvenimo suirutes. „Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4,6-7).
Per pranašą Zachariją Šventoji Dvasia mums sako: „Grįžkite į savo tvirtovę, o, kaliniai, nepraradę vilties! Šiandien aš pareiškiu, kad jums grąžinsiu dvigubai“ (Zch 9,12). Mes turime tikėjimą ir viltį, bet jie tėra tik simboliniai. Mes esame nevilties ir bejėgiškumo kaliniai. Jėzus atėjo mus išvaduoti iš visų nelaisvių (plg. Lk 4,18). Turėkime gyvą tikėjimą Jėzumi, kuris gali atidaryti naujas duris ir kelius, kai mes prieš save matome uždaromas duris. Jis yra galingas ir visus mylintis. Visa, ką mes turime padaryti, tai ‚atiduoti Viešpačiui savo gyvenimą ir Juo pasitikėti‘ ir ,Jis veiks‘ (Ps 37,5).
Mary Pereira