Keliaujant iš vienos parapijos į kitą rekolekcijų Lietuvoje metu, aš pamačiau didelį sunkvežimį ant kurio labai didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Aš žinau kelią“. Kadangi sunkvežimis buvo baltas, o užrašas raudonas, jis buvo rėžiantis akį ir patraukė mano dėmesį. Tuomet man į galvą atėjo mintis: „Nieko keisto, kad žmonės iš teisingo kelio nuklysta į daugybę klystkelių. „Visatos Kūrėjas“ (Sir 24, 8) žmoniją „išminties ir žinojimo pripildė, gera ir pikta jiems nurodė“ (Sir 17, 7); „Jiems tarė: „Venkite viso, kas pikta!“ (Sir 17, 14).
Bet mūsų rekolekcijų vedimo bei konsultavimo tarnystėje mes matome liūdną situaciją žmonių gyvenimuose. Žmonės prarado supratimą, kas yra blogis ir uoliai puola į glėbį visiems nuodėmingiems malonumams bei nuostatoms. Netyrosios dvasios skatina Dievo kūrinius maištauti prieš savo Kūrėją. Jų sąžinės prislopo ir jie netgi ėmė manyti, kad yra protingesni už Dievą. Jie užsispyrė savo nusistatyme: „Mes žinome kelią“. Karalius Saliamonas, kuris prašė Dievo tiktai išminties ir skvarbaus proto, kad galėtų valdyti savo tautą (1 Kar 3, 5-9), suprato tiesą: „Juk iš tikrųjų net tobulas žmogus bus laikomas nieku be Dievo išminties“ (Išm 9, 6).
The Parable of the Blind leading the Blind – P. Bruegel the Elder (WGoA)
Mažas vaikas, trijų ar keturių metų amžiaus, mano, kad jis/ji žino kelią į darželį, bet jo mylintys tėvai prižiūri, kad jis saugus pasiektų ugdymo įstaigą ir prižiūri jo išėjimą ir parėjimą. Mes visi esame mylinčio Tėvo vaikai, kuris yra mūsų Kūrėjas ir Dievas, apreiškęs mums Jėzų, Savo Žodį, kuris tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų. „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.
Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 17-18). „Dievas sukūrė žmogų, padarė jį savo amžinybės paveikslu“ (Išm 2, 23) ir Jis nori, kad mes savo amžinąjį gyvenimą praleistume su Juo; bet į šį „šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo“ (Apr 21, 10), „niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje“ (Apr 21, 27).
O tie, kurie užsispyrusiai ir tyčia atsisako eiti Viešpaties keliais, yra įtakoti netyrųjų dvasių, kurių tikslas – „vogti, žudyti, naikinti apstaus gyvenimo, kurį Viešpats atėjo duoti“ (plg. Jn 10,10). Jie neišvengiamai kenčia savo piktadarysčių pasekmes ir netgi, kaip matėme konsultacijų tarnystės metu, kaltina Dievą.
Gerasis Dievas, kuris trokšta Savo vaikų gerovės, perspėja: „Nesakyk: „Viešpats kaltas, kad aš nusidėjau“, – nes jis nedaro, ko nekenčia. Nesakyk: „Jis mane paklaidino“, – nes jam nusidėjėlių nereikia. Visko, kas nedora, Viešpats nekenčia; nė vienas to nenori, kas pagarbiai bijo Dievo.
Kai Dievas pradžioje žmogų sukūrė, jis davė jam galią laisvai pasirinkti. Jei pasirenki, tu pajėgi laikytis įsakymų ir ištikimai vykdyti jo valią. Jis padėjo prieš tave ugnį ir vandenį; tiesk ranką į tą, kurį tu pasirenki. Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 11-17).
„Taip visi ją pergyvenusieji supras, kad nėra nieko geresnio už pagarbią Viešpaties baimę ir nieko saldesnio už klusnumą Viešpaties įsakymams“ (Sir 23, 27).
Melskimės: „Viešpatie, tegul tavo išmintis būna su mumis , padeda mums ir veikia su mumis“ („Liturginės valandos“, trečios salvatės šeštadienio antifona).
Mary Pereira